Viešasis transportas mieste
Sunku įsivaizduoti didmiesčio gyvenimą be viešojo transporto, juk tai - neatsiejama šiuolaikinio miesto ūkio dalis.
Dabartiniai miestai planuojami taip, kad miegamieji mikrorajonai būtų nutolę nuo pramoninių, komercija ir pramogos būtų miesto centre, o pramonės miesteliai išsidėstę visai už miesto. Be viešojo transporto tokio miesto gyvenimas būtų paralyžiuotas, nes individualiu transportu nėra galimybių pervežti didžiulio kiekio žmonių greitai ir nekenkiant miesto aplinkai.
Komandinės ekonomikos (socializmo) sąlygomis buvo peršama nuomonė, kad žmonėms nereikia privataus transporto - visus vežimus atliks viešasis transportas. Laisvosios rinkos šalyse buvo galvojama priešingai, kad tik individualus transportas gali išspręsti visas važiavimų problemas.
Tačiau augant miestams, sparčiai daugėjant automobilių skaičiui ir didėjant susisiekimo problemoms, miestai tapo didelėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis, paskendusiomis milžiniškuose dulkių ir išmetamųjų dujų debesyse.
Gyvenimas ėmė diktuoti savo sąlygas, kurios yra vidurys tarp minėtos socializmo laikotarpio ir laisvosios rinkos susiformavusių nuostatų. Reikia ir viešojo, ir individualaus transporto, ir jie turi sąveikauti darniai. Senuose Europos miestuose, kaip Londonas, Paryžius ir kt., darbo valandomis, o ypač transporto piko laiku individualiu transportu geriausia nė nebandyti važiuoti. Naujuose, ypač Amerikos miestuose, kur numatytos plačios magistralinės gatvės, kol kas dar įmanoma nuvykti iki norimos vietos ir nuosavu automobiliu.
Tačiau visuose didesniuose miestuose ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas įprastai miesto raidai ir gyvenimui būtent viešasis transportas. Visai netolimoje ateityje viešojo transporto reikšmė miestų gyvenimuose tik didės, o poreikis keliauti ne individualiu, bet viešuoju transportu - augs. Tai tiesiogiai susiję su sunkiai valdomomis miesto užterštumo ir transporto spūsčių problemomis.
Viešojo transporto entuziastai stengiasi atkreipti dėmesį į viešojo transporto svarbą miestuose bei poreikį darnų ir protingai apgalvotą viešojo transporto sistemos plėtrą bei jo darbo organizavimą.
Būti viešojo transporto entuziastu - tai ne tik tuo domėtis, bet ir skleisti viešojo transporto idėjas, skatinti atkreipti dėmesį į susisiekimo problematiką miestuose.
Viešasis transportas ir visuomenė
Kai vienose šalyse jau ne tik galvojama, bet ir veikiama, kad viešasis transportas mieste įsivyrautų ir taptų pagrindinė kelionės priemonė bent jau darbo dienomis, tai Lietuvoje ši miestų būtinybė kol kas tik vegetuoja. Kaskart keičiantis politinei aplinkai, keičiasi ir politikų, kurie gali daryti didžiulę įtaką viešojo transporto vystymuisi, nuomonės bei strategijos. Kol kas Lietuvoje nei politikai, nei pati visuomenė nėra subrendusi suprasti, kad viešasis transportas mieste - ne pensininkų ir studentų transportas - bet miestiečių pagrindinė susisiekimo priemonė.
Suprantama, kol visuomenė noriai naudojasi individualiu transportu, tol politinių struktūrų atstovai nemato poreikio aktyviai vystyti viešojo transporto sistemą Lietuvoje. Kol viešojo transporto klientai (visuomenė) nemato teigiamų proveržių viešojo transporto srityje, tol vangiai atsisako savų automobilių.
Šis uždaras ratas sparčiausiai marina mažų miestelių viešąjį transportą (kur keleivių ir taip nėra daug, o vežėjai nebepajėgūs išsilaikyti) bei naikina priemiestinius maršrutus (dauguma iš už miesto esančių namų į darbą mieste ar atvirkščiai keliauja individualiu transportu).
Visuomenė stengiasi pateikti savų argumentų: retai kursuoja, brangūs bilietai, nesaugu dėl kitų keleivių, nepatogūs maršrutai, trūksta informacijos...
Politikai ir už viešojo transporto organizavimą atsakingi asmenys taip pat neatsilieka, ir sako: retai kursuoja, nes per mažai keleivių, brangūs bilietai, nes didelės kuro išlaidos bei mokesčiai, lygiai taip pat nesaugu ir bet kur kitur gatvėje, nepatogūs maršrutai tik mažumai keleivių (juk maršrutai sudaromi pagal daugumos poreikius), informacijos netrūksta, tiesiog keleiviai nežino, kur jos ieškoti.
Šis nesusikalbėjimas Lietuvoje trunka jau nuo pat 1994-ųjų - netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kai ūkis, o ypač viešasis transportas, buvo nustekentas ir kūrėsi lėtai, keleiviai ilgai nesnaudė: kas persėdo į privačius mikroautobusus, kas jau spėjo įsigyti nuosavą automobilį. Tai buvo pirmasis ir itin skausmingas smūgis miestų ir miestelių viešajam transportui - šis keleivių mažėjimo vajus kasmet didėjo vis greičiau. Ir nors po gero dešimtmečio miestuose viešasis transportas įgavo teigiamų savybių, tai nesuteikė daug optimizmo - keleivių ir toliau mažėjo.
Dar po kelerių metų didmiesčiuose ėmė vystytis norėjimo kiekvienam suaugusiajam turėti individualų transportą sindromas, kuris vėliau transformavosi į transporto spūstis, nuo kurių kentėjo ir kenčia viešojo transporto keleiviai. Kaip nesąžininga!
Kad būtų teisybė, miestai neuždustų nuo dulkių ir įsivyrautų darnaus bei ekologiško transporto vystymasis, skatiname Jus domėtis viešojo transporto svarba ir nauda mieste bei būti neabejingiems viešojo transporto populiarinimui.