Galima tik įsivaizduoti, kaip neįdomu yra būti tarpmiestinio autobuso vairuotoju. Maršrutas tas pats, kainos tos pačios, net frazes keleiviai kartoja tas pačias. Belieka prisigalvoti pramogų.
Vairuotojai pramogauja juokaudami ir erzindami keleivius. Tiksliau, jie mano, kad juokauja, kai kurie keleiviai mano, kad juos erzina. Įlipi, sakai, bilietą už pusę kainos, o vairuotojas - “tai kam ta pusė, visą imkit, visą…” ir po to visaip įtikinėja, kad grąžos iš dvidešimties litų tau visai nereikia.
Arba - prašai bilieto už pusę kainos, o jis atšauna “kodėl už pusę?”. Sakai, kad su nuolaida. O jis vėl - “kodėl su nuolaida?”. Aiškini - nes aš studentė, bet jis vėl turi ko paklausti: “kodėl studentė?”. Na ir ką čia beatsakysi?.. Laimė, jie žino kada sustoti ir tokiu atveju jau dažniausiai ima spausdinti bilietą.
Vis dėlto geriau tokie, nei tie, kurie nebejuokauja ar niekad ir nejuokavo. Šie būna visiškai nusiminę gyvenimu ir nešneka visai. Sakai į Vilnių - tyla. Už pusę kainos - tyla. Duodi pinigus - neima. Susiprask, kvaiša, reikia pirma parodyti pažymėjimą, tada sakyti, ko nori ir pinigus duoti… Bet ne visada. Kitą dieną, žiū, užsirausi ant tokio, kuris supyks, kad kiši jam tą pažymėjimą.
Išeitis? Nebent šeštasis pojūtis vairuotojams… Baisiai skamba, ar ne?
Austėja Masiokaitė, miestai.blogas.lt